Vilanimos filmų studija

LKS animacinių filmų cecho ir susivienijimo gimimas.

Pabaigus „Baubą“ Lietuvos kino studijoje administracija pagaliau rimčiau ėmė žiūrėti į animaciją. Lietuvos kino studijoje 1986 metais buvo nuspręsta įsteigti Animacijos cechą, parengti profesionalius darbuotojus, gebančius kurti animaciją. Animacijos cecho, kuris neužilgo buvo pervadintas susivienijimu, direktoriumi išrinktas Valentas Aškinis ėmėsi pirmųjų animatorių kursų organizavimo. Buvo surasta ir gauta parama iš Kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto, pakviesti geriausi animacijos specialistai iš Maskvos. Į kursus dėstyti atvyko režisieriai Vladimiras Piekaris, Genadijus Sokolskis, Aleksandras Davydovas, Valerijus Ugarovas, Josifas Bojarskis, Anatolijus Volkovas ir bene pati geriausia dailininkė animatorė Violeta Kolesnikova bei kiti. Šiuose kursuose mokėsi trisdešimt dalyvių, iš kurių vėliau išaugo daug animacijos režisierių ir aukštos klasės animatorių bei dailininkų. Formavosi animacijos industrija. Buvo sukuriama vis daugiau filmų. Animacijos susivienijime režisavo Nijolė Valadkevičiūtė, Ilja Bereznickas, Zenonas Šteinys, Antanas Janauskas, Henrikas Vaigauskas, Valentas Aškinis, Zenonas Tarakevičius. Susibūrė ir stabilizavosi animacijos kūrėjų branduolys, kuris ir nulėmė tolimesnius šios meno rūšies vystymosi kelius Lietuvoje.

Režisierius Valentas Aškinis savo filme „Kaktuso paslaptis“ (LKS ir „Mosfilmo“ bendros gamybos filmas, 1989 m.) harmoningai sujungė ant arkazolio (matinės acetatinės plėvelės, tokio matinio celiulioido, ant kurio galima buvo piešti pieštukais, juodais ir spalvotais) juodai baltą štrichuotą grafiką, santūrią spalvinę gamą ir vaizdo plastiką su originalia Fausto Latėno muzika.  Pagal Vytautės Žilinskaitės pasaką sukurtas filmas prasideda tarsi visai kasdieniškai: žaisdamas berniukas netyčia įsiduria į kaktusą ir užpykęs šauna į jį iš lanko. Čia ir atsiveria fantastinis pasaulis, kupinas gerųjų jėgų, kurios gelbsti ne tik sužeistą kaktusą, bet ir blogio pažeistą berniuko širdį. Filme teigiama, kad tik aukojantis galima išsigelbėti ir atgimti. Filmas nufilmuotas UFS studijoje operatoriaus Antano Abromaičio.

Režisierė ir dailininkė Jūratė Leikaitė kaip dailininkė statytoja pradėjo dirbti UFS (Užsakytinių filmų studijoje) su režisieriumi Valentu Aškiniu kuriant Valstybinės automobilių inspekcijos užsakytus filmus „Dviratininkas gatvėje“ (1988 m.), „Pinklės mieste“ (1989 m., šis filmas buvo nupirktas susivienijimo „Lietuvos kinas“ ir išleistas į Lietuvos kino ekranus), „Raganiuko išdaigos“ (1991 m.). Kaip dailininkė statytoja kūrė filmą „Kaktuso paslaptis“ (LKS, Mosfilmas, 1989 m.). Režisūrinis Jūratės Leikaitės debiutas buvo ryškus ir drąsus animacinis filmas suaugusiems „Metamorfozės“ (1996 m., Animacinių filmų studija Vilanima). Pagrindiniai šio filmo veikėjai – Jis ir Ji, „sovietinio bendrabučio“ gyventojai, kurie visą laiką barasi, aprėkia ir išvadina vienas kitą visokiais vardais ir pavirsta padarais, kuriais vienas kitą pavadina. Autorė sukūrė purvino gyvenimo „sovietiniame bendrabutyje“ atspindį, atskleidė tikruosius herojų veidus – šlykščius ir agresyvius, parodė, kaip herojų tarpusavio agresyvūs santykiai palaipsniui transformuojasi į visuotinę katastrofą. Filmo gamybos metu buvo panaudota iki šiol Lietuvoje nenaudota piešinių perkėlimo nuo popieriaus ant celiulioido technika kopijavimo aparato – kserokso „Toshiba“ pagalba. Šis šalto kopijavimo aparatas puikiai perkėlė štrichuotą piešinį išsaugodamas visą grafikos subtilumą ir „dailininko rankos braižą“. Šis metodas buvo išrastas Volto Disnėjaus studijoje vieno iš jo bendražygių Ub Iwerks‘o 1960 metais. Šis metodas buvo panaudotas filme „101 Dalmatinas“. (Ub Iwerks‘as 1960 metais gavo „Oskaro“ apdovanojimą už techninius pasiekimus animacijos srityje, o 1965 m. buvo nominuotas „Oskarui“ už specialiųjų efektų darbą Alfredo Hitchcock‘o filme „Paukščiai“ (1963).)

Režisierė Ieva Bunokaitė dirbo sustabdyto kadro (lėline) ir mišria technika, naudodama aplikaciją, keramines lėles, audinius, siūlus, gėles ir kitas medžiagas. Ji kūrė filmus pagal lietuvių liaudies pasakas. Animaciniame filme „Lapė ir vynuogės“ (Vilanima, operatorius Antanas Abromaitis, 1996 m.) pagal Ezopo pasakėčią apie lapę supeikusią vynuoges todėl, kad jų neįstengė pasiekti. „Pasitelkdama nuotraukų animaciją, ji sukūrė filmą „Aš einu pas tave“ (Vilanima, 2002 m.).

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir nepriklausomų studijų kelias.

Užsakytinių filmų studija egzistavo be jokio valstybinio biudžeto palaikymo. Studijos darbuotojai ne tik uždirbdavo pinigus, bet ir išlaikydavo Lietuvos kino mėgėjų sąjungos administraciją ir rėmė kino mėgėjų veiklą. Tais pačiais produktyviaisiais 1986 m. režisierius Valentas Aškinis Užsakytinių filmų studijoje sukūrė klasikinę pieštą televizinę lopšinę „Dėdė Miegas“ (LTV, „Užsakytinių filmų studija“), kurioje pirmą kartą Lietuvoje buvo nupiešta dainuojančio ir artikuliuojančio personažo pilnai sinchroniška animacija su garsu, dainele, kuriai muziką sukūrė kompozitorius Laimutis Vilkončius. Šią užsklandą Lietuvos televizija rodė rekordiškai ilgą laiką.

Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui paskelbus „perestroiką“ buvo gerokai atlaisvinta asmenų kūrybinė ir įvairiausios veiklos iniciatyva. Steigėsi naujos įmonės. Lietuvos kino studijoje egzistavusio Animacinių filmų susivienijimo pagrindu 1990 metais įsteigta „Lietuvos animacinių filmų studija“, kuri 1995 metais baigė savo veiklą, o dalis darbuotojų „sugrįžo“ į „Lietuvos kino studiją“, kur animacijos padalinys veikė iki 2006 metų. Lietuvoje pradėjo steigtis privačios animacinių filmų studijos, vienos kaip uždarosios akcinės bendrovės, kitos kaip viešosios įstaigos ar individualios įstaigos. Pirmiausia steigėsi studijos, kurias inicijuodavo patys režisieriai ar prodiuseriai. Dažnai steigėjai buvo vienas ar du. Prasidėjo „virtuvinis“ studijų periodas, kurį aš taip vadinu dėl to, kad studijas registruodavo savo namų adresu. Savo butuose režisieriai ir kūrė savo filmus. Pirmoji banga nepriklausomų studijų prasidėjo Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir išlaisvinus asmenų iniciatyvas. Užsakytinių filmų studijos animacijos padalinys kūręs animaciją iki 1990 metų susijungęs su dalimi žmonių, išėjusių iš Lietuvos kino studijos Animacinių filmų susivienijimo sudarė naują studiją, pavadinimu „Vilanima“. 1991 metais užregistruotos „Vilanimos“ animacinių filmų studijos steigėjais tapo Valentas Aškinis ir Antanas Abromaitis. Techninė įranga ir turtas iš Užsakytinių filmų studijos, kuri atiteko šiems akcininkams buvo pervestas į „Vilanimos“ studiją. Reikia pasakyti, kad filmavimo aparatūra, kino kameros, animacinės staklės buvo labai brangios. Darbuotojams buvo įrengiami specialūs animatorių stalai. Taip pat buvo naudojami montažiniai stalai 35 mm vaizdo darbinei medžiagai peržiūrėti ir montuoti su fonograma. Norint įsigyti visą šią įrangą studijai reikėjo nemažų investicijų. Buvo kuriami bendros gamybos filmai. Pirmąjį tokį filmą ši studija pradėjo bendradarbiaudama su Baltarusijos studija „ABC“ (išvertus „Baltarusijos animacijos centras“). Studijoje „ABC“  buvo inicijuotas filmų ciklas „Pasaulio šalių pasakos“. „Vilanimos“ studija pateikė paraišką, scenarijų, eskizus, ir projektas pavadinimu „Kupriukas muzikantas“ buvo įrauktas į bendrus planus. Lietuvos kultūros ministerija galėdavo paremti projektus, kurių trukmė sudarydavo tik 1-1,5 minutės. Toks finansavimo lygis sudarė tik penkis procentus viso filmo biudžeto. Dešimtis kartų didesnė parama buvo gaunama iš Baltarusijos. Šio filmų ciklo distribucija buvo susidomėjusi Kanados kompanija, kuri svarstė apie filmų platinimą pasaulinėje rinkoje. Dešimtojo dešimtmečio pradžia į mūsų istoriją įėjo kaip milžiniškos infliacijos laikotarpis. Pradžioje gamybos buvusios kainos ir finansavimas atrodė subalansuotos, bet labai greitai pajutome didžiulį jų disbalansą. Jau po vienerių gamybos metų studija „ABC“ nebegalėjo išlaikyti finansavimo lygio ir nusprendė sustabdyti visų pradėtų filmų gamybą. Vienas filmas Minske buvo pabaigtas. Pinigai per tą laiką nuvertėjo tiek, kad lėšos gautos 10 minučių  filmui gamybos pradžioje, po metų buvo tokios, kad nebeužtektų net vienos minutės gamybai. „Vilanima“ išpirko visas šio filmo teises, sumokėdama visą finansavimo sumą, kurią buvo gavusi iš studijos „ABC“. Neilgai trukus studija „ABC“ bankrutavo ir buvo uždaryta.

Pirmojo Lietuvoje animacinio serialo sukūrimas.

„Vilanimos“ animacinių filmų studija surado partnerius iš Anglijos, kurie postsovietinėje teritorijoje planavo sukurti ne vieną serialą. Vilniuje 1991 metais buvo pradėtas pirmasis Lietuvoje serialas „Normano arka“ (režisierius Valentas Aškinis, prodiuseriai Phill Littler, Bob Mckie ir Valentas Aškinis). Kelias serijas buvo bandyta piešti Maskvoje, bet po metų šiuos darbus vykdžiusi studija juos nutraukė ir užsidarė. 1991 metais „Vilanimoje“ buvo nufilmuotos trys serijos, kai anglų kompanijos finansavimas nutrūko. Tik po dviejų metų pertraukos „Vilanimos“ filmų studija sugrįžo prie „užkonservuoto“ serialo, ir su kompanijos „Alar investment“ investicijomis, ir bendradarbiaudama su anglų studija „Treehouse“ užbaigė serialą. 1995 metais ekranus išvydo serialas „Normano arka“  (13 serijų po 15 minučių) apie berniuką Normaną, jo sesę Normą, apie žaliąjį gauruotąjį Ziziką, apie geltonąjį Niutoną, panašų į dinozauriuką, apie gyvąjį kamuolį Bouncą ir kitus jų draugus. Serialas prasideda kuomet kosminės katastrofos metu vaikų gimtoji planeta susiduria su žvaigžde ir susprogsta.  Jaunieji draugai, išvengę pražūties, su kosminiu laivu – Normano Arka – keliauja per kosmoso platybes, ieškodami išgyvenusių jų planetos gyventojų. Kelionių metu jie patiria daugybę nuotykių. Kiekvienoje serijoje jie patenka į skirtingas planetas. Vienoje planetoje jie sutinka kosminius piratus, kurie ima persekioti draugus su ryklio formos kosminiu laivu. Kitoje, „saldžiojoje“ planetoje kosminiai keliautojai sutinka Kalėdų senelį, kurio vienas elnias nusilaužė koją. Bičiuliai padeda Kalėdų seneliui išdalinti dovanas įvairiausiems planetos gyventojams. Draugai aplanko ir vaiduoklių planetą, ir lenktynininkų planetą, ir džiunglių planetą, ir daugybę kitų. Filmo stilius priminė vaikų knyginių komiksų stilių, buvo spalvingas. Personažai išsiskyrė ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui berniukas turėjo ryškiai mėlynus plaukus, o mergaitė – ryškiai rožinius, gauruotas Zizikas buvo ryškiai salotinės spalvos, o Niutonas – geltonos spalvos. Kosminis laivas turėjo ilgas kojas, kurios buvo reikalingos įsibėgėjimui prieš pakylant, o taip pat ir tūpimo metu. Fonai stilizuoti, spalvingi, kontrastingi ir su daugybe detalių. Aerografijos technika suteikė aplinkos vaizdams lengvumo. Kai kurios ilgosios kosminių fonų panoramos siekė net kelis metrus. Fonų ir aplinkų dailininkė Jūratė Leikaitė atrado išskirtinį stilizuotą fonų spalvinį ir grafinį sprendimą ir išskirtinę manierą. Filmo stilistika buvo orientuota į vaikų auditoriją, todėl spalviniai deriniai buvo ryškūs ir žaismingi. Veikėjų ir aplinkų piešinys iš tiesų buvo labai originalus ir patraukus. Serialą demonstravo Europos kanalai. Lietuvoje šį serialą buvo galima pamatyti per pirmąjį Rusijos kanalą, kuris pas mus tuo metu dar buvo transliuojamas. Ši serialo versija buvo įgarsinta rusiškai ir turėjo pavadinimą „Žvaigždžių arka“. Deja, Lietuvos televizijose „Normano arka“ nepasirodė, distribucija vyko per anglų kompaniją „Primetime“. Šio serialo gamybos pertraukos metu „Vilanimos“ animacinių filmų studija sukūrė dar dvi pilotines skirtingų serialų serijas, tai „Trovas“ (režisierius Valentas Aškinis, prodiuseriai Phill Littler ir Valentas Aškinis, 1992 m., 26 min.) ir „Smaugliukas Džeikas“ (režisierius Valentas Aškinis, prodiuseriai Phill Littler ir Valentas Aškinis, 1993 m., 26 min.). Pažymėtina tai, kad filmų gamybai finansinius kreditus suteikė Vilniaus bankas ir Kooperacijos bankas. Lietuvos kultūros ministerija bendros gamybos filmams finansavimo neskirdavo. „Vilanimos“ animacinių filmų studija šiais darbais įrodė, kad geba sėkmingai kurti aukšto lygio, atitinkančius Europos standartams filmus ir serialus. Filme „Trovas“ pasakojama apie fantastinius viduramžių laikus. Berniukas Dastinas ir mergaitė Klara slapstydamiesi miške suranda ateivių kosminį laivą. Vaikai įsigavę į jo vidų sutinka mažą piramidę primenantį robotuką, kuris vardu Trovas. Trovas tampa vaikų draugu, pamoko Dastiną skraidyti su ypatinga skraidykle, primenančia kuprinę, o vėliau ir apgina mažuosius draugus savo lazeriniu ginklu nuo piktojo Barono ir jo karių užpuolimo. Šio filmo aplinkos ir personažų stilius skyrėsi nuo ryškiai stilizuoto filmo „Normano arka“. Personažai buvo daug sudėtingesni, su šešėliais, darniai parinktu spalviniu sprendimu. Fonų spalvos tarsi iš senųjų viduramžiškųjų paveikslų, su dominuojančiu rudu atspalviu ir švytinčia gelsva spalva sukūrė filme išskirtinę nuotaiką ir nepakartojamą atmosferą. Šiuos kūrybinius darbus atliko filmo ir fonų dailininkas Rolandas Petrokas. O kito filmo, pavadinimu „Smaugliukas Džeikas“ scenovaizdžius kūrė dailininkė Jolanta Šiugždaitė. Kadangi filmo veiksmas vyko Brazilijoje, tai buvo pasirinktas „karštų“ spalvų derinys, piešinys buvo stilizuotas ir kontrastingas ir puikiai tiko nuotykinio filmo rūbui. Šis serialo pilotinis 26 minučių epizodas pasakojo apie gelbėtojų komandą, kuri su ypatingu automobiliu Viperwagen‘u gali nukakti į bet kurią pasaulio šalį ir išgelbėti į bėdą patekusius veikėjus. Kiekvienas gelbėtojų komandos narys turi išskirtinių gebėjimų, kuriuos panaudodami kartu gali įveikti bet kokius priešus. Gelbėtojų lyderis yra smaugliukas Džeikas (Jake the Snake), o jam padeda keturkojė termitė Tina Termite, peliukas Marco Mortadella, narsusis paukštis Merc the Magpie, voras Jacques Webb. Mama Tallulah vadovauja komandai kenkėjų, plėšikų ir gangsterių, tokių kaip skunkas Skunko Punko, krokodilas Rock the Croc, kojotas Laughing Boy. Jie sumąsto vis naujus piktuosius planus, siekdami praturtėti. Filmo pradžioje yra muzikinis klipas, savotiškas intro, kuriame pristatomos komandos, gelbėtojų ir plėšikų, bei nubrėžiama jų susidūrimo liniją. Originali, ritmiška ir įtraukianti muzika tapo šio serialo pristatymo pagrindu. Kompozitorius pradžioje pateikė dvi muzikos versijas ir buvo pasirinkta ritmiškesnė. Šioje serijoje gelbėtojų komanda keliauja į Braziliją, nes gavo žinią, kad ten buvo pagrobta žvaigždė Anna Conda. Patyrę daugybę nuotykių gelbėtojai įveikia gangsterių komandą ir išvaduoja gražiąją dainininkę ir stengiasi apsaugoti Brazilijos atogrąžų miškus nuo išnaikinimo. Dar vienas serialas, kurio du epizodus sukūrė „Vilanimos filmų studijos“ animatoriai buvo „Meškinai pasaulio gelbėtojai“. Pirmosios serijos pavadinimas – „Atgal į akmens amžių“, o antrosios „Prarasta laisvė“. Valentas Aškinis filmo režisierius, animatorius, gamybos vadovas ir prodiuseris 1997 metais LNK televizijos laidos „2 x 8“ korespondentui taip pasakojo: „Ką mes dabar darome? Mes dabar esame būtent ta studija, kuri kuria serialus. Vaikiškus animacinius televizinius serialus… Darom filmą, tai „Meškiukų istorijos“ – „Meškinai pasaulio gelbėtojai“. Čia mes dirbame kartu su kitomis kompanijomis: dar trys studijos Maskvoje, Bulgarijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitur… O pernai užbaigėme trylikos filmų serialą „Žvaigždžių arka“ („Normano arka“)…“

Kartu su Valentu Aškiniu antruoju režisieriumi dirbo Algimantas Taujanskas. Sukūrus pirmąją seriją Valentas Aškinis kartu su serialo prodiuseriu ir distributoriumi Frixu Constantine nuvyko į Kanų festivalio mugę „Mipcom“, kur buvo pristatomas serialas. Priėmimo metu susirinkę svarbių kino ir televizijos kompanijų vadovai, tarp jų ir studijos „Paramount Pictures“ generalinis direktorius pažymėjo animacijos aukštą kokybę. „Meškinai pasaulio gelbėtojai“  – tai besitęsianti nuotykių istorijų serija apie labai apmokytų ir specializuotų lokių grupę, kuri suvienijo jėgas, kad padėtų visur, kur ištiktų krizė. Piktosios pasaulio jėgos norėtų atsikratyti Meškinų gelbėtojų todėl jų būstinė yra įsikūrusi slaptoje radijo stotyje atokioje Sibiro dykumoje. Kiekvienoje serijoje yra skirtingas pagrindinių veikėjų derinys – dėmesys sutelkiamas į jų unikalius įgūdžius ir gebėjimus. 

Ilgo metražo Odisėjos.

„Odisėjo nuotykiai“ – pirmasis Lietuvoje sukurtas ilgametražis animacinis filmas.

„Vilanimos“ animacinių filmų studijoje buvo sukurtas filmas „Odisėjo nuotykiai“ (1998 m.) – ilgametražis animacinis filmas bei televizinė versija, kurią sudarė 8-ios filmo serijos po 15 minučių kiekviena. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo didžiausias ir sudėtingiausias iki tol įgyvendintas animacinis projektas Lietuvoje. Prie jo gamybos studijoje dirbo apie 120 žmonių, filmas buvo pieštas klasikine technika, panaudojant piešinius ant celiulioido, nufilmuotas ant 35 milimetrų juostos. Filmo muzika buvo specialiai sukurta kompozitoriaus Martino Tirimo ir įrašyta Vilniaus plokštelių studijoje, griežiant Nacionalinio Operos ir Baleto Teatro simfoniniam orkestrui, vadovaujant dirigentui Vytautui Viržoniui. Filmo personažus ir aplinkų dizainą kūrė lietuvių dailininkai Jolanta Šiugždaitė, Rolandas Petrokas ir Jurijus Grigorovičius.  Visą animaciją, fonus kūrė animatoriai ir dekoratoriai – taip pat Lietuvos žmonės.

Filmo režisierius ir scenarijaus bendraautorius Valentas Aškinis pasakojo: „Aišku Lietuva neturi finansų, kad galėtų finansuoti ir užmokėti už tokį darbą, bet dabar mes kuriame anglų kompanijos lėšomis, „Poseidon film distributors LTD“… „Odisėjas“ – tai sudėtingas filmas, tai sudėtingo pastatymo darbas.“

Tokiu būdu buvo sukurtas pirmasis Lietuvoje ilgametražis animacinis filmas, kurį lietuviškai įgarsinti ir parodyti padėjo „LNK“ televizija. Šis projektas buvo kuriamas „BBC“ ketvirtajam kanalui. Užsakovai, be viso kito, išleido kadrais iš filmo iliustruotą knygą. Taip pat buvo išleistas ir mokomasis pratybų sąsiuvinis (teatcher guide), kuriame yra iliustracijų iš kiekvienos serijos bei užduočių ir klausimų apie patį Odisėją ir Graikijos istoriją. Šis leidinys buvo naudojamas angliškai kalbančių šalių mokyklose kaip mokymo priemonė.

„Dabar aišku, kad mokytojai tai tikrai įvertino ir esame informuoti, kad vaikai „Odisėją“ žiūrėjo susižavėję ir su malonumu. Epizodai aiškūs ir lengvai suprantami. Animacija puiki.” (Gwynn Pritchard – BBC Cymru Wales vadovas. http://www.poseidonfilms.com/press.html. http://www.poseidonfilms.com/work_odyssey.html )

„Antikos epas filme sužėri gražiausiomis spalvomis, suteikdamas ne tik begalinį estetinį pasigėrėjimą, bet ir antikos istorijos bei geografijos žinių: Trojos karas, Odisėjo klajonės, Viduržemio jūros salos. Todėl filmą su malonumu gali žiūrėti ne tik moksleiviai, bet ir suaugusieji…  Filmas sukurtas kartu su anglų kino menininkais. Jo režisierius – Valentas Aškinis, jis ir scenarijaus autorius drauge su Jack Pitman, operatorius – Antanas Abromaitis, dailininkas statytojas – Rolandas Petrokas… „Odisėja“ filmuota ant 35 mm juostos, kuri dėl savo brangumo taip pat jau beveik nebevartojama. Juosta buvo ryškinama ir montuojama Londone, o muziką kūręs kompozitorius Martino Tirimo atvyko jos įrašinėti į Lietuvą su mūsų Operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru, kuriam dirigavo Vytautas Viržonis.“ (Alvyda Sipienė. Pirmasis lietuviškas pilnametražis animacinis filmas. „Muziejininkystės biuletenis“. 2002 m. Nr.2.)

Filmo „Odisėjo nuotykiai“ stilistika yra klasikinė. Kuriant aplinkas, personažus buvo gilinamasi į Graikijos meną, istorinius šaltinius, kad būtų sukurti dievų atvaizdai, personažai, jų rūbai, ginklai, laivai, rūmai ir pilys, kurie maksimaliai atitiktų mus pasiekusiems Graikijos paveldo artefaktų vaizdams. Piešiniai ant senovės Graikijos meistrų ištapytų vazų pateikė kūrėjams ypač daug vertingos medžiagos. Autoriai filmo pradžioje ir pabaigoje parodo ir patį Homerą, kuris pasakoja šią istoriją savo vardu. Filmų fonų atlikimo stilistika artima realistinei. Daugelyje epizodų spalva, šešėliai, šviesos blyksniai padeda sukurti ypatingą atmosferą, pavyzdžiui, naktis Trojoje, ar mūšio gaisrai Trojoje, ar jūrų audros, ar įkalinimas Kiklopo Polifemo oloje ir kt. Filmuojant buvo panaudotos daugiaplanės filmavimo staklės, kurios leido sukurti giluminį fono vaizdo įspūdį. Filme gausu specialiųjų vaizdo efektų, kurie buvo sukurti su specialiais graviruotais stiklais, padedančiais sukurti realistinį vandens paviršiaus ar kylančio liepsnų žiežirbų spiečiaus vaizdą. Specialieji filtrai ir dvigubos ekspozicijos buvo panaudoti žvaigždučių, ugnies, dūmų, šešėlių efektams nufilmuoti. Visa tai padėjo sukurti išskirtinę atmosferą. Piešiant Odisėjo laivus reikėjo išstudijuoti visų jų konstrukcijas. Specialiai laivų modeliuotojui buvo užsakytas maždaug pusės metro ilgio  Odisėjo laivo modelis iš medžio, kuris vėliau, filmo gamybos metu labai stipriai pagelbėjo dailininkams, piešiantiems laivą įvairiais rakursais. Filmo animacija buvo kuriama pagal iš anksto įrašytus veikėjų dialogus, tai leido pasiekti garso ir veikėjų artikuliacijos sinchrono. Juodraštiniai animacijos piešiniai ant popieriaus, o vėliau ir judesio fazių kontūriniai piešiniai ant celiulioido buvo skenuojami ir kompiuteryje sumontuojami su dialogais. Taip buvo patikrinama animacija ir dialogų sinchroniškumas. Šis filmas tai buvo didysis krikštas Lietuvos animacijos industrijai.

Rimta pasaka – antrasis Lietuvoje sukurtas ilgametražis filmas „Aukso žirgas“.

Antrasis Lietuvoje sukurtas ilgametražis filmas – tai režisieriaus Valento Aškinio (kartu su latvių režisieriumi Reiniu Kalnaeliu) „Aukso žirgas“ (Vilanimos filmų studija, bendra gamyba su Rija Film, PTD, Copenhagen–Bombay, 2014 m.), kuris paremtas senosiomis baltų pasakomis, saulėgrįžos mitu ir Janio Rainio pjese. Pagrindinė filmo herojė – princesė Saulė simbolizuoja gėrį, šviesą ir meilę. Juodoji Motė įkalina ją ledo karste ant aukščiausio kalno. Blogio jėgos laimi ir ilgam karalystę užvaldo tamsa, ašaros, neapykanta ir neviltis. Saulės pagrobimo ir įkalinimo ant stiklo kalno alegorija – tai pavergtų tautų laisvės troškimo simbolis. Visi laukia tikrojo tautos išrinktojo, galinčio įkopti į kalną ir išvaduoti karalaitę, atnešti į Žemę šviesą ir laisvę. Ir jeigu Žemėje neatsiras nė vieno verto žmogaus su tyra širdimi, su švaria sąžine, galinčio pasiaukoti vardan kitų – žmonija neverta atpirkimo. Šios aukštos idėjos įpinamos į pasakišką ir dainingą kalbą, poetinę formą ir turinį filme „Aukso žirgas“.

Kino kritikė Nijolė Andrijauskienė rašė: „Tai rimtas animacinis filmas rimtiems žiūrovams, kuriems teks pamiršti kikenančius ryklius bei kūrybiškai besispardančias pandas ir panirti į truputį mistišką ir tiek pat realistišką baltų legendų pasaulį su latvių literatūros klasiko Janio Rainio sugalvotais personažais, vardais ir veidais. Tiesa, pastaruosius (veidus) piešė labai marga ir gausi tarptautinė komanda, kurios nariai įnešė savo kultūros štrichų, todėl filmo veikėjai anaiptol neprimena tradicinių baltiškojo folkloro atstovų, o visiškai organiškai įsilieja į margą europietišką pasaulį. Pasakojimas konstruojamas iš poros klasikinių klajojančių siužetų ir liaudiško mito, kurie susipina tarpusavyje ir pavirsta pakankamai originalia istorija apie gėrį ir blogį, garbės ir turto troškimą, baisų absoliučios valdžios alkį ir paprastos tyros sielos tobulėjimą, atvedantį jos savininką į aukščiausią pasakų pasaulio poziciją, kurioje jis galės dalintis visuotiniu dvasingumu bei teisingumu… Taigi, yra viskas, ko reikia įvairiems veiksmams ir jų vystymuisi. Niekšeliai ir vargšeliai, gražuolė ir pabaisa, juodi tikslai ir kilnūs norai. Bet kiekvienas filmo personažas kažkodėl turi tik po vieną charakterio bruožą. Karalaitė Saulė – gėrio absoliutas, du herojaus broliai – buki ir godūs snukiai, Juodasis Princas – galingas kvailys su ispaniškais ūsiukais, pats pasaulio gelbėtojas – naivus jaunuolis, mylintis vaikus ir senukus, nors jo broliai praneša, kad „čia nėra vietos senukams“. Žiūrovai, kurie yra tėveliai, turėtų įvertinti scenarijaus autoriaus humoro jausmą ir kino istorijos žinias. Veiksmas plėtojamas lėtai ir iškilmingai, filosofiniai poetiniai tekstai kartais nelabai dera su buitiniais dialogais, skaldo juostą į du lygius: viename – simbolika ir patetika, kitame – paprasta ir graži pasaka. Esama mėginimų tuos lygius sudėti į vieną plokštumą – tam skirta ponios Giltinės parankinių, juodų varnų kompanija. Varnos, kitaip nei visi teigiami bei neigiami herojai, turi savo individualius bruožus ir netgi požiūrį į atliekamus veiksmus. Jos kenkia ne todėl, kad yra bjaurybės, o todėl, kad linksma, ir netyčia padėjusios gėriui prisipažįsta visas nuodėmes, tarp jų ir kompetencijos fiasko. Tiesą sakant, pasitvirtino taisyklė, kad blogis yra ryškesnis ir patrauklesnis už gėrį… Ir poniai Giltinei pasisekė – jos transformacijos ir deformacija suteikia filmui jam reikalingos dinamikos… „Vilanima“ (Vilniaus animacinių filmų studija) įrodė, jog turi potencialą, idėjų ir sugeba jas įgyvendinti.“ (Nijolė Andrijauskienė. Aukso žirgas. Rimta pasaka. Žurnalas „Kinas“. 2015/1 (329)).

Nuo Lietuvos ir Latvijos prodiuserių pirmųjų rankų sukirtimo gaminti bendrą ilgametražį filmą iki jo išėjimo į ekranus prabėgo veik dešimt metų. Filmo scenarijaus tobulinimas, sudėtinga komunikacija su užsienio partneriais, kalbų barjero sudaryti sunkumai, korekcijos, naujų sprendimų ir versijų rašymas pareikalavo beveik trijų metų. Nuo filmo projekto pateikimo Lietuvos respublikos kultūros ministerijai iki gamybos pabaigos laukė dar septyni sunkaus darbo metai. Finansavimą partneriai gavo taip pat su dideliu pavėlavimu,  koprodiuseriai iš Liuksemburgo po trijų metų, o koprodiuseriai iš Danijos tik po ketverių metų nuo filmo pradžios.  Filmo sėkmingam darbui kliudė ir latvių prodiuserio intrigos ir dirbtinai rezgamos kliūtys; jo pastangų dėka „savo noru“ iš projekto buvo priversta pasitraukti latvių režisierė Signe Baumanė, kad užleistų kelią latvių prodiuserio sūnui debiutuoti ilgametražiame filme. Vienok kūrėjai nenuleido rankų. Filmo parengiamųjų darbų metu buvo atrasta daug istorinės ir vaizdinės medžiagos, kuri padėjo nors iš dalies praturtinti autentiškomis detalėmis. Pagrindinis filmo herojus Aušvydas ant savo namo stogo iškėlė savo paties pagamintą saulę. Ją prikala dideli kūju. Tai simbolinis veiksmas, kuris reflektuoja į kalvio, kuris išvadavo saulę mitą. Dailininkai, kurdami šios saulės modelį kaip prototipą panaudojo memorialinio paminklo viršūnės saulės nuotrauką iš Varėnos rajono. Aušvydas išdrožinėja medinį vytį, kurio dizainas paremtas atrastais senoviniais lietuviškais pavyzdžiais. Ant Aušvydo namų stogo sukasi tikros lietuviškos vėjarodės. Karaliui dailininkai nupiešė tokią pat karūną, kokias nešiodavo tikri karaliai ar kunigaikščiai Lietuvoje. Pagal Trakų ir Žemaičių kunigaikščio Kęstučio antspaude (apie 1379 m.) matomą karį su šarvais ir vėliau Lietuvos istorikų atliktas šio laikmečio karių šarvų rekonstrukcijas buvo sukurtas Aušvydo vario šarvų modelis. Aušvydo sidabro šarvai sukurti pagal senus XIV amžiaus lietuvių šarvų pavyzdžius. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas dailininkams tapo įkvėpimo šaltiniu kuriant Aušvydo aukso šarvus. Princesė Saulė panaši į Lietuvos Kunigaikštystės didikę Barborą Radvilaitę ir kitas kilmingas Lietuvos damas, nes jų portretai ir įkvėpė dailininkus. Segės, kalavijai, arklio puošyba ir kitos rūbų ir aplinkos detalės buvo kuriamos remiantis istorine medžiaga. O kai kurie filmo istorijos vingiai buvo ir susapnuoti.

Valentas Aškinis interviu taip pasakojo apie finalinį filmo epizodą: „Animacinio filmo „Aukso žirgas“ finale įvyksta lemiamoji dvikova tarp Juodojo Princo ir Aušvydo. Aušvydas dainuodamas meilės dainą artėja prie karališkosios poros. Tuo metu Juodasis Princas išsitraukia kardą ir ruošiasi atakuoti Aušvydą. Staigus ir lemiamas Aukso žirgo pasirodymas karališkųjų rūmų salėje padaro stebuklą, Aušvydas ir vėl įgyja stebuklinguosius aukso šarvus, kurie gali atlaikyti bet kokių kardų smūgius. Tikėjimas, daina ir meilė įveikia žiaurumą ir brutalią jėgą. Šį finalo sprendimą susapnavau būdamas Liuksemburge, kuomet dirbome su scenarijaus autore Cecile Somers. Tuo metu minkštas ir mistiškas rūkas dengė visą Liuksemburgą, gal ši atmosfera sukėlė ir nulėmė mano viziją sapne.“

                Gimus profesionaliajai animacijai iškilo poreikis ruošti animacijos specialistus: dailininkus animatorius, dailininkus statytojus – scenografus, režisierius ir kitus. Ankstyvuoju periodu Lietuvos kino studijoje, o vėliau ir „Vilanimos filmų studijoje“ buvo organizuojami animatorių kursai.

Valentas Aškinis apie kursų organizavimą pasakojo „Mamos žurnalo“ korespondentei: „Devintajame dešimtmetyje (1986 m.) orginizavau animatorių kursus, gavau lėšų iš Kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto, pasikviečiau dėstytojų iš Rusijos, iš Aukštųjų režisūros kursų. Atvyko garsiausi to laikmečio animacijos mokytojai, kurie mokė ir režisierius Maskvoje. Taip Lietuvoje atsirado ta antroji režisierių karta, kuriai nereikėjo mokytis Rusijoje. Tai Jūratė Leikaitė, Aurika ir Algirdas Seleniai, Šarūnas Jakštas, Albinas Šimanauskas, Juras Visockis, Algimantas Taujanskas ir kiti.“

Tačiau šis animacijos industrijos darbuotojų rengimo metodas, kuomet profesionalūs animatoriai buvo ruošiami tiesiog filmų studijose negalėjo užpildyti gilesnių šio meno rūšies studijų ir plataus mokymosi spragų. Reikėjo bakalaurinio ir magistrinio lygmens aukštojo mokslo studijų programų, kurios sudarytų sąlygas išugdyti aukštos kvalifikacijos animacijos specialistus.

Naujas Lietuvos animacijos raidos etapas prasidėjo, kai aukštosios mokyklos Lietuvoje įsteigė animacijos studijų programas.

Po studijų sugrįžusi į Lietuvą Urtė Budinaitė sukūrė savo debiutinį filmą „Nepriklausomybės diena“ (Vilanimos filmų studija, 2012 m.). Tai trumpa animacinė istorija apie žmones, mėginančius išsilaisvinti. „Nepriklausomybės diena“ yra simbolinis – alegorinis pasakojimas, apie iš radijo aparato pabėgusį muzikantą, cukraus šaukšteliu nuskandintą laivą, žlugusias viltis surasti meilę už durų su širdele ir dingusios kepurės atsiradimą. Šias istorijas vienija bendra tema – laisvė. Šis filmas pelnė „Sidabrinę gervę“ už geriausią metų animacinį filmą. Urtės Budinaitės animacinių filmų stilius karikatūrinis, personažai šaržuoti. Ji pirmenybę teikia ne siužetui, o personažų tarpusavio santykiams bei emocijoms, kurias išryškina pasitelkusi vienspalvį ir lakonišką, detalėmis neapkrautą foną.

Vilanimos filmų studija ieškodama naujų talentų ėmėsi iniciatyvos ieškoti paramos būsimiems bakalauriniams darbams. Kultūros ir sporto rėmimo fondas išskyrė dalinį finansavimą net trims studijos pateiktiems projektams, kurie vėliau sėkmingai buvo kuriami ir realizuoti kaip baigiamieji darbai. Gaila, kad ši pradžia netapo gražia tradicija remti animatorių baigiamuosius darbus iš KSRF ar Kultūros ministerijos biudžetinių lėšų.          Studijos bendradarbiavimas su būsimaisiais animacijos profesionalais davė puikių rezultatų, ir buvo sukurtas Mindaugo Šiškaus 3D animacinis filmas „Misija“ (VTDK bakalaurinis darbas), ir puikūs 2D animacijos darbai: Rasos Jonikaitės „Uodega“ (VDA bakalaurinis darbas), Ievos Miškinytės „Tiltas“ (VDA bakalaurinis darbas).

Išraiškingos grafikos ir kafkiško stiliaus filme „Tiltas“ (VDA, Vilanimos filmų studija, 2007 m.) Ieva Miškinytė kelia žmogaus egzistencijos problemas. Filmas, kuris sukurtas pagal F. Kafkos apsakymą, pelnė autorei 2009 metais „Auksinės pandos“ prizą 10-ajame Sichuan TV festivalyje Kinijoje už geriausią studentišką filmą. Tiltas – tai gyvenimas, atkarpa kupina nuolatinių išbandymų, simbolis, žymintis žmogaus balansavimą tarp įvairių prieštaravimų, tarp norų ir realybės, regimybės ir tikrovės, idealaus ir materialaus pasaulių. Kitame autorės darbe, debiutiniame filme „Saga“ (Vilanimos filmų studija, 2012 m.) nagrinėja žmonių ir daiktų istorijas, kurioje žmonės klajoja, svajoja, ieško, nori atrasti ir būti atrastais. Tai idėjiškai gilus alegorinis pasakojimas apie pamestas ir atrastas sagas, ir visus juos siejančius nematomus siūlus. Vieniša moteris skalbia baltinius. Kaip gana dažnai nutinka mūsų buityje, taip ir jai po skalbimo iš suknelės ištrūksta saga. Ši saga pradeda mistišką kelionę per pasaulį, nešdama jos širdies žinutę. Saga nori būti surasta. Kam lemta surasti šią sagą? Ką ji sujungs? Įspūdingai išspręsta filmo juodai baltos grafikos animacija, kuri tik kai kur įsileidžianti raudonos spalvos detales, reikšmingai paryškinančias esmę. 2012 metais filmas apdovanotas Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ prizu ir diplomu už geriausią metų debiutinį filmą. Taip pat jis buvo nominuotas „Sidabrinėms gervėms“ animacinių filmų kategorijoje.

Režisierės ir knygų iliustruotojos Rasos Jonikaitės kuriamų filmų grafika artima knygų vaikams iliustracijoms. Animacinis filmas  „Uodega“ (VDA, Vilanimos filmų studija, 2007 m.) – gerai žinomos pasakos apie lapę, žveją ir vilką šiuolaikinė interpretacija, pasakojanti vilko ir lapės žvejybos nutikimus. Gudri lapė pavogė visas žvejo žuvis ir namuose pradėjo jas kepti, kuomet užgriuvo neprašytas svečias vilkas. O čia dar ir malkos baigėsi. Kas toliau nutiko su keptomis žuvimis, su vilku ir su lape? Kitas režisierės filmas „Brolis Bebe“ (Joni Art, 2009 m.) – pamokanti gerumo, meilės ir rūpestingumo vienas kitam istorija. Dekoratyvi filmų stilistika, ryškių ir spalvingų personažų jungimas su plokščiosios marionetės animacija bei linksmas muzikinis fonas sukuria pasakoms būdingą atmosferą. Rasa Jonikaitė įsteigė savo studiją „Joni Art“, kurioje filmus kuria ir kiti režisieriai, kurių projektai išsiskiria ypatingu meniniu stiliumi.

Ilgametę savo patirtį režisierius sudėjo į didžiausią savo filmą, pavadinimu „Ne ožkoje laimė“ (Vilanimos filmų studija, 2017 m.). Tai pamokanti ir kupina liaudies išminties istorija, kurios siužetas pagrįstas litvakų – žydų, kurių šaknys Lietuvoje, folkloru. Linksmoje, bet kartu ir ironiškoje istorijoje akcentuojamas pozityvus požiūris į gyvenimą, teigiama, kad, bet kokioje situacijoje nereikia nuleisti rankų ir su humoru įveikti visas nelaimes. Filme pasakojama apie daugiavaikę siuvėjo Mendelio šeimą, kurios laimės ir nelaimės priežastis yra paprasčiausia ožka. Filmo autorius pateikia gyvenimišką optimizmo pamoką, kad gyvenimas nėra toks blogas, kaip mums iš pradžių atrodo, teigia, kad sunkiausiose situacijose reikia bandyti surasti pozityvių sprendimų, suvokti skirtingas akimirkas, gebėti palyginti ir padaryti teisingas išvadas. Jeigu filme „Baubas“ dinamiškų ir ramių scenų tarpusavio balansas derėjo puikiai, tai filme „Ne ožkoje laimė“ juntamas ištęstumas ir pritrūkstama ritmo bei šviežumo, dermės su muzikiniu takeliu, ryškesnės kompozitoriaus rankos prisilietimo. Muzikinis takelis dažnai iliustratyvus ir trūksta organiškumo santykyje su vaizdu. Vizualinis sprendimas paremtas knyginių komiksų ir iliustracijų tradicija, kurią Ilja Bereznickas puoselėjo visą savo gyvenimą.

2022 metais užbaigtas Zenono Tarakevičiaus filmas „Sigutė“ pagal žinomą lietuvių liaudies pasaką.

Pieštos animacijos Lietuvoje pradininko retrospektyvą ir „Sigutės“ premjerą Kauno „Romuvoje“ pristato festivalis Tindirindis.

https://kinosajunga.lt/lt/naujienos/piestos-animacijos-lietuvoje-pradininko-retrospektyva-ir-sigutes-premjera-kauno-romuvoje-pristato-festivalis-tindirindis-2