NEWS

Gražinos Brašiškytės paroda ir retrospektyvinė programa

Tindirindis festival
5/12/2021

Gražinos Brašiškytės pastangos įveikti Drakonus Lietuvoje ir pastatyti Ginarines pilis.

Dailininkės Gražinos Brašiškytės animacinių filmų retrospektyvinę programą pristato kino studija „Sojuzmultfilmas“.

Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė profesionali animacinių filmų dailininkė statytoja. Visą gyvenimą nenutraukė ryšių su Lietuva, kasmet ją lankė, nors aplinkybės vertė dirbti ir gyventi Maskvoje (TSRS sostinėje).

2021 gruodžio mėn 12 d. 12:00 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bus parodyta retrospektyvinė dailininkės Gražinos Brašiškytės filmų programa. Bus parodyti penki jos kūrybą reprezentuojantys animaciniai filmai:

  • Norų išsipildymas,
  • Gintarinė pilis,
  • Drakonas,
  • Mes ieškome juodulio,
  • Ponis bėga ratu

http://tindirindis.lt/programs_retrospective/retrospektyvine-grazinos-brasiskytes-filmu-program

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus parengė parodą „GRAŽINA IR DRAKONAS“. Atidarymas gruodžio 9 d. 17 val.

Paroda veiks nuo 2021-12-10 ki 2022-05-31.

Parodoje pristatomi eksponatai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių, kino studijos „Sojuzmultfilm“ ir asmeninių kolekcijų.

Parodos kuratorės: Aušra Endriukaitienė, Daina Tilvytytė
Parodos dailininkė – Daina Tilvytytė
Parodos architektė – Anna Reviakina
Parodos koordinatorė – Aušra Endriukaitienė

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, parodos informacinis partneris – LRT, partneriai: „Sojuzmultfilm“, Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, remėjai: „Grabmedia“, „JCDecaux Lietuva“.

    https://ltmkm.lt/parodos/paroda-grazina-ir-drakonas/

    Apie autorę.

    Gražina Brašiškytė – pirmoji lietuvė profesionali animacinių filmų dailininkė. (Sovietmečiu buvo vartojamas terminas – dailininkė statytoja, teatre vadinami scenografijos dailininkais, dabar dažniau galima sutikti terminą filmo dizaino dailininkė. O tai vienas ir tas pats). Jos kūrybinis palikimas – tikras animacijos aukso fondas. Gražina Brašiškytė visą gyvenimą palaikė tamprius ryšius su Lietuva, kasmet čia atvykdavo, nors aplinkybės vertė gyventi Maskvoje ir dirbti „Sojuzmultfilmo“ studijoje.

    Gražina Brašiškytė gimė 1920 m. spalio 19 d. Šiauliuose, kur baigė gimnaziją. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, su šeima pasitraukė į Kazachstaną. Alma-Atoje įstojo į laikinai išsikėlusio iš Maskvos VGIK’o (Visasąjunginio valstybinio kinematografijos instituto) Meno fakulteto multiplikacijos (animacijos) skyrių. Mokslus baigė 1948 m. institute, kuris jau buvo sugrįžęs į Maskvą. Gavusi dailininko diplomą Gražina Brašiškytė sugrįžo į Lietuvą kupina norų kurti gimtinėje. Gražina Brašiškytė kreipėsi į Lietuvos kino studijos direktorių su idėja pradėti animacijos kūrimą šioje bazėje. Lietuvos kino studija nereiškė jokio susidomėjimo animacija. Jai buvo atsakyta, kad šiuo metu animacijos pradėti kurti Lietuvos kino studijoje neplanuojama, ir kad yra reikalingi tik dailininkai titrams piešti. Sudužus jos viltims kurti animaciją Lietuvoje, Gražina Brašiškytė sugrįžo į Maskvą. Filmų dailininkė labai kūrybingai dirbo „Sojuzmultfilmo“ studijoje. Kūrybinės biografijos pradžioje Gražina Brašiškytė kelerius metus dirbo dailininko-statytojo asistente, kartu su kūrybine grupe sukūrė animacinius filmus: „Raudonoji gėlelė” (1952 m.), „Drąsusis Pakas” (1954 m.), „Auksinė antilopė” (1954 m.) ir kt.

    Pirmųjų filmų specifika lėmė, kad Gražina Brašiškytė pamėgo kūrinius, kuriems reikia gerokai paieškoti vaizdinės medžiagos muziejuose, parodose, senose knygose ar tiesiog gyvenime. Gražinos Brašiškytės kaip dailininkės-statytojos debiutas įvyko 1955 m., ji sukūrė filmą pavadinimu „Užburtas berniukas” (pagal S. Lagerlef pasaką „Nilso kelionės“), kuris dabar laikomas tikru tarybinės multiplikacijos (animacijos) aukso fondo perlu.

    1959 m. sukūrė filmą lietuviška tematika „Gintarinė pilis“, kurio scenarijaus autorė buvo Regina Januškevič, kompozitorius Julius Juzeliūnas, režisierė Aleksandra Snežko-Blockaja. Jūrų deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio istorija buvo atskleista taip, kad ji tapo artima vaikams. Tiesa, Gražina Brašiškytė teigė, kad pirminis jos sumanymas buvęs pavaizduoti deivę su žuvies uodega ir pusiau nuogą. Tačiau priekabi „Sojuzmultfilmo“ meno taryba pareiškė, kad tai atrodo neestetiškai, ir dailininkei teko aprengti herojės kūną aptempiančiais marškinėliais.

    Kitą filmą, pavadinimu „Drakonas“ (1961 m.) ji sukūrė Pietryčių Azijos pasakų motyvais. Šis filmas Indijoje tarptautiniame festivalyje buvo apdovanotas aukščiausiu „Sidabrinio lotoso“ prizu. Filmas „Tarakonas“ (1963 m.) buvo įvertintas „Geriausio metų filmo“ prizu. Dailininkė buvo nepaprastai produktyvi, per metus sukurdavo po vieną, ar net po du filmus. Gražina Brašiškytė kūrybiniame aruode iš visoyra 24 animaciniai filmai, garsiausi iš jų yra šie: „Norų išsipildymas” (1957), „Tolimosios salos paslaptis“ (1958), „Žalioji gyvatė“ (1962), „Pažįstami veidai“ (1966), „Mes ieškome juodulio“ (1969), „Pasaka – nepasaka“ (1970), „Svetimos pėdos“ (1971), „Slapčiausia svajonė“ (1972), „Pasakojimai apie kosmosą“ (1973), „Ponis bėga ratu“ (1974), „Aš prisimenu...“ (1975) ir kt. Taip pat ji kūrė animacinius siužetus satyriniam kino žurnalui „Fitilis“.

    Gražina Brašiškytė turėjo vertingiausią animacijos meno kūrybos savybę – paprastumą ir lakoniškumą, kuria gebėjo puikiai naudotis. Kritikai įvertindavo jos savitą spalvinę gamą, režisieriai pastebėdavo jos lengvą ranką humorui, retoms, neįtikėtinoms situacijoms.

    Gražina Bašiškytė sakė:

    Man prie širdies tie kūriniai, kur matau daug erdvės fantazijai, meninei išmonei. Ir, žinoma, kur yra vietos humorui, satyrai“.

    G. Brašiškytė pastebėjo ir įvertino jauno vaikino Zenono Tarakevičiaus, atvykusio į „Sojuzmultfilmo“ studiją mokytis, neabejotiną animatoriaus talentą. Gražina jį mokė ir rėmė, kiek galėdama, kol šis buvo pašauktas tarnauti Tarybinėje armijoje.

    Dvidešimto amžiaus 8-to dešimtmečio viduryje iš penkiolikos Tarybų Sąjungos respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos. „Žinijos“ draugija pakvietė Gražiną Brašiškytę paskaityti paskaitą apie animaciją ir susitikti su žiūrovais. Ta pačia proga atkaklioji dailininkė dar kartą pasiūlė savo paslaugas tuometiniams Kino studijos vadovams. Dideliam jos nusivylimui pritarimo nesulaukė. Gražina Brašiškytė šiltu žodžiu vertino tuometinius Lietuvos kino mėgėjų draugijos Užsakytinių filmų studijos animacinius darbus, ir tuo pačiu metu pastebėjo, kad jie negali užpildyti profesionaliosios animacijos spragos.

    Paskaitos metu paklausta, kokią svajonę norėtų įgyvendinti, Gražina Brašiškytė atsakė:

    „Norėčiau kurti lietuvišką multiplikaciją...“

    Ši svajonė buvo iš tiesų didžiulė, dėl kurios Gražina buvo pasiryžusi atsisveikinti su „Sojuzmultfilmo“ studija, kuriai ji buvo dėkinga už daug kūrybingų metų.

    1983 m. gegužės 10 d. Gražina Brašiškytė mirė Maskvoje.

    Istorijos grimasos – tais pačiais metais Lietuvos kino studijoje pradėti reguliariai kurti animaciniai filmai.